Rusai – po lenkų antra pagal dydį tautinė bendruomenė Lietuvoje. Visuotinio 2011 m. Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno apie 176 913 rusų tautybės žmonių. 2016 m. pradžioje, kaip skelbia Statistikos departamentas, rusų tautybės žmonių Lietuvoje liko mažiau – 134 610. Jie gyvena visoje teritorijoje, tačiau daugiausia – didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. Gausi yra Visagino rusų bendruomenė.
ISTORINĖS SĄSAJOS. Į Lietuvą rusai kėlėsi skirtingais laikotarpiais ir keliais etapais. 1350 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas antrą kartą vedė Tverės kunigaikštytę Julijoną, kuri buvo uoli krikščionė ir skatino stačiatikybę Lietuvoje. Jai remiant, buvo pastatyta cerkvė Trakuose, Švč. Trejybės cerkvė Vilniuje. Valdant Algirdui, Lietuvos sostinėje atsirado Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų Pernešimo, Šv. kankinės Paraskevės cerkvės, Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras.
Stačiatikybę puoselėjo ir LKD kunigaikštienė Jelena. Jos valia pastatyta Apreiškimo Marijai cerkvė ir, kaip tvirtina kai kurie šaltiniai, Šv. Dvasios vienuolynas Vilniuje. XV–XVI a. pradžioje į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį įėjo dalis etninių rusų žemių ir jų gyventojai. Politiškai priklausomos nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, rusų žemės išlaikė savo kultūrines tradicijas. Antrojoje XVI a. pusėje iš Rusijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę emigravo daug kilmingų kunigaikščių, stačiatikių religinių oponentų, laisvamanių, valstiečių, o XVII–XVIII a. – miestiečių, amatininkų, pirklių. XV a. rusų pirkliai dažnai svečiavosi Vilniuje, kur turėjo savo prekių sandėlius. Iki XVII a. rusų migracija į Lietuvą nebuvo masiška, tačiau nuolatinė.
Po cerkvės reformos, įvykusios XVII a., į Lietuvą ėmė masiškai keltis sentikiai. XVIII a. šiaurės vakarinėje ir pietrytinėje LDK dalyse susikūrė didelės ir gerai organizuotos bepopių ir popininkų sentikių bendrijos. Po 1772 m. Abiejų Tautų Respublikoje buvo iki 180 tūkst. įvairių pakraipų rusų sentikių, kurie sudarė vieną iš didžiausių etnokonfesinių mažumų. Bajoriškoje Abiejų Tautų Respublikoje sentikiai buvo laikomi laisvais žmonėmis, prieglobsčio ieškančiais Rusijos pabėgėliais, religiniais disidentais. XVIII a. sentikiai bepopiai plėtojo raštiją ir literatūrinę kūrybą. Sentikių kultūroje pradėjo reikštis ir modernistinė orientacija, atsirado naujų literatūros žanrų: viešieji pamokslai, istorinis pasakojimas, biografija, liudininkų užrašai ir kiti. Istorinės aplinkybės taip susiklostė, kad Lietuva per paskutiniuosius tris amžius net 170 metų buvo Rusijos sudėtyje. XIX a. caro vykdoma valstybės politika lėmė dar vieną rusų kėlimosi į Lietuvą bangą. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų Lietuva buvo pradėta aktyviai rusinti. Sukilimų dalyviai buvo deportuojami, o į jų gyventas vietas keliami rusų kolonistai. Po bolševikinio perversmo Rusijoje 1917 m. rusų aristokratija, karininkai, valdininkai, pasiturintys žmonės emigravo į įvairias šalis, taip pat ir į Lietuvą. Sovietiniu laikotarpiu Lietuva buvo tapusi tikslo šalimi imigrantams iš rytinių Sovietų Sąjungos respublikų, taip pat ir iš Rusijos. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, nedidelė imigracija išliko. Rusų tautinė mažuma išsaugojo savo autentišką kultūrą, kalbą, aktyviai dalyvauja kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime.
VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. Lietuvoje aktyvią ir visapusišką kultūrinę veiklą vykdo 58 rusų organizacijos. Jos veikia visoje šalyje ir užsiima kultūros, švietimo, sporto, vaikų ir jaunimo, labdaros bei kitais reikalais. Savo veikla organizacijos siekia išsaugoti rusų kultūrą kaip Lietuvos kultūros dalį, kuriai yra būdingos profesionalios šiuolaikinės miesto kultūros formos – teatras, autorinė muzika, menas. Daugybę įvairiausių kultūrinių ir švietimo renginių surengė seniausia rusų nevyriausybinė organizacija Lietuvoje – Rusų kultūros centras, veikiantis nuo 1988 metų. Dėl savo veiklos yra gerai žinomas nuo 1989 m. Kaune veikiantis Mstislavo Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centras. 2016 m. vyko XVI tarptautinė vasaros kūrybinė stovykla – meistriškumo kursai „Tradicija”. Kiekvienais metais folkloro kolektyvų ir pedagogų stovykla, skirta folkloru ir tautinėmis tradicijomis besidomintiems žmonėms, tampa vis populiaresnė, į ją atvažiuoja vis daugiau dalyvių iš Lietuvos bei užsienio šalių. Daugelyje miestų ir rajonų veikia rusų kultūros centrai. Pagrindinis jų tikslas – išlaikyti rusišką dvasią, išsaugoti rusų kalbą, puoselėti kultūros tradicijas, papročius, supažindinti su jais visuomenę. Centrai suteikia galimybę pabendrauti gimtąja kalba, švęsti religines šventes, rengti vakarones, literatūros vakarus. Jie aktyviai dalyvauja bendruose šalies renginiuose. Atgimimo metais tautinių mažumų organizacijų aktyvistai prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos. Vladimiras Jarmolenka, Eugenijus Petrovas buvo išrinkti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatais. Jie buvo ir Kovo 11-osios Akto signatarai. Atskiro paminėjimo už aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą vertos rusų bendruomenės narės Natalija Kasatkina ir Tatjana Michniova.
POLITINĖS PARTIJOS. Lietuvos rusai aktyvūs ir politinėje veikloje. Lietuvoje įsikūrusios dvi politinės rusų partijos – Lietuvos rusų sąjunga ir politinė partija „Rusų aljansas“. 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose Lietuvos rusų sąjunga gavo tris mandatus: vienas Lietuvos rusų sąjungos kandidatas buvo išrinktas į Visagino miesto savivaldybę ir du kandidatai – į Klaipėdos miesto savivaldybę. Trys politinės partijos „Rusų aljansas“ kandidatai buvo išrinkti į Klaipėdos miesto savivaldybę. 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose buvo išrinkta 20 rusų tautybės politikų.
KULTŪRA. Lietuvoje gyveno daug žymių rusų kultūros, mokslo, politikos veikėjų. 1884 m. į Markučių dvarą atsikėlė gyventi Grigorijus Puškinas, poeto Aleksandro Puškino sūnus, vedęs Rusijos susisiekimo ministro A. Melnikovo dukterį. Kartu jis atsivežė ir tėvo daiktų, kurie iki šiol saugomi muziejuje. Markučių dvare veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Muziejaus ansamblį sudaro 1868 m. pastatytas Markučių dvaro sodybos centrinis gyvenamasis namas (dabar – Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus pastatas), šeimyninės Grigorijaus ir Varvaros Puškinų kapinaitės, 1906 m. pastatyta Šv. Varvaros koplyčia. Ansamblį papildo ir Markučių parką puošia skulptoriaus B. Vyšniausko ir architekto V. Nasvyčio 1955 m. sukurtas (1992 m. perkeltas iš Sereikiškių parko) paminklas poetui A. Puškinui. Muziejaus bibliotekoje sukaupta daugiau nei 1500 vnt. leidinių. Didelė jų dalis yra apie A. Puškino gyvenimą ir kūrybą, jo artimuosius ir amžininkus, nemažai kritikos ir tyrinėjimo darbų, leidinių apie poeto atminimo puoselėjimą Lietuvoje ir svetur. Muziejaus archyve saugomi Varvaros ir Grigorijaus Puškinų laikų dokumentai apie Markučių dvarą bei gyvenimą dvare.
Tarpukariu ir vėliau daug rusų tautybės mokslininkų dirbo Vytauto Didžiojo universitete, kitose švietimo įstaigose. Labai greitai išmokęs lietuvių kalbą, Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas Levas Karsavinas skaitė Europos kultūros istorijos kursą. Jis ir rašė lietuvių kalba. Lietuvoje L. Karsavinas parašė penkiatomę „Europos kultūros istoriją (nuo Viduramžių iki Reformacijos)“. Universitete dirbo ir kitų rusų specialistų: teisės profesorius Aleksandras Jaščenka, rusų kalbos lektorius Mykolas Banevičius (tikroji pavardė Podšibiakinas), mechanikos prof. Platonas Jankauskas ir kiti. Svariai prie tarpukario Lietuvos kultūros plėtotės prisidėjo istorikas Ivanas Lappo. Tapytojas Ivanas Trutnevas vadovavo Vilniaus piešimo mokyklai, išugdžiusiai nemažai žymių dailininkų. Ryški figūra Lietuvos kultūroje buvo žinomas peterburgietis Mstislavas Dobužinskis, dekoratoriumi dirbęs Lietuvos operos ir baleto teatre. Lietuvos teatro dailės istorijoje jis užima išskirtinę vietą, nes buvo vienas iš profesionaliosios scenografijos pradininkų. Jis taip pat dėstė Kauno meno mokykloje, dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Su Lietuva susijusios rusų teatro žvaigždės Vera Komisarževskaja ir Vasilijus Kačalovas. Lietuvos operos ir baleto teatre vyriausiuoju režisieriumi daug metų dirbo Teofanas Pavlovskis. Į Lietuvos operos ir baleto teatro istoriją įrašyti iškilūs rusų kilmės menininkai: dainininkė Elena Čiudakova, šokėjai Viačeslavas Nikulajevas, Valerijus Fadejevas, Vera Nemčinova, Olga Fedosova, Anatolijus Obuchovas ir daugelis kitų atlikėjų. Pasaulyje gerai žinomi rusų kilmės Lietuvos džiazo muzikantai Olegas Molokojedovas, Leonidas Šinkarenka ir kiti. 2016 metais džiazo trio – Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas ir Viačeslavas Ganelinas (pastarasis – žydų bendruomenės atstovas) yra apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Rusų romansų mylėtojai su malonumu klausosi Liubos Nazarenko ir 2015-aisiais savo veiklos 20-metį pažymėjusios draugijos „Melos“ atliekamų kūrinių.
Platų savo ištikimų gerbėjų ratą turi grupė „Lemon Joy“ ir jos lyderis Igoris Kofas, grupė „Biplan“, kiti popmuzikos, roko bei kitų žanrų atlikėjai. Šalyje yra labai populiarūs jau tradiciniais tapę festivaliai ir kultūriniai renginiai. Tai tarptautinis festivalis „Pokrovskije kolokola“, tarptautinis rusų sakralinės muzikos festivalis, renginių ciklas „Kultūrų dialogas“, tarptautinis vaikų festivalis „Mūza“.
LITERATŪRA. Išskirtinę vietą kultūriniame gyvenime užima rusų literatūra. Buvo sukurta įvairių pasakėčių, tragedijų ir dramų, poemų, apysakų ir apsakymų, apybraižų ir atsiminimų. Jie visi sudaro turtingą rusų literatūros biblioteką.
Paminėtini keli literatūros kūrėjai. Tai iš Austrijos kilęs Pavelas Kukolnikas, vokiečių riterių giminės palikuonis Vasilijus fon Rotkirchas, Peterburge gimęs Aleksandras Navrockis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų įpėdinis Aleksandras Žirkevičius, rašytojas ir žurnalistas Arkadijus Buchovas, tarpukario Vilniaus rusų literatūrinio gyvenimo įžymybės: Viačeslavas Bogdanovičius ir Dorofėjus Bochanas, poetai Vasilijus Selivanovas ir Konstantinas Oleninas.
ŠVIETIMAS. Tautinių mažumų švietimas gimtąja kalba sudarė sąlygas Lietuvos rusams išsaugoti ir puoselėti savo tapatybę. Lietuvoje veikia 35 bendrojo lavinimo mokyklos ir gimnazijos rusų mokomąja kalba, taip pat veikia mišrios mokyklos. 2015 m. šiose mokyklose mokėsi apie 14 440 moksleivių. Lietuvoje veikia keturios šeštadieninės ir sekmadieninės mokyklos: Vilniuje, Alytuje, Kėdainiuose ir Marijampolėje. 1989 m. buvo įsteigta Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacija. Ši asociacija – tai profesinė nevyriausybinė organizacija, savanoriškai jungianti respublikos švietimo ir mokymo įstaigų, kuriose dėstoma rusų kalba, darbuotojus. Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacija yra valstybinio lygio organizacija. Asociacija turi skyrius Klaipėdoje, Kaune ir Visagine. Pagrindiniai Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos tikslai – padėti mokiniams įgyti gimtąja (rusų) kalba išsilavinimą, kuris atitiktų šiuolaikinius reikalavimus, išsaugoti rusų mokyklas kaip rusų kultūros židinį. Asociacija yra rusų kalbos ir kultūros Lietuvoje skleidėja. Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacija globoja festivalius, rusų istorijos ir kultūros konkursus, taip pat rengia bendrus konkursus su laikraščiais „Litovskij kurjer“ ir „Obzor“.
Asociacija vykdo nuolatinę Lietuvos rusų mokyklų būsenos stebėseną.
1798–1799 mokslo metais Vilniaus vyriausiojoje mokykloje, kaip tuomet vadinosi Vilniaus universitetas, buvo pradėtas rusų kalbos dėstymas. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta rusų kalbos ir literatūros katedra. Tiesa, pirmasis profesorius šioje katedroje pradėjo dirbti tik 1805 m., tačiau 2003 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Rusų filologijos katedra pažymėjo savo 200 metų jubiliejų. Vilniaus pedagoginiame universitete 1945 m. buvo įkurtas rusų kalbos ir literatūros fakultetas. Nuo 2009 m. Filologijos fakultete pradėjo veikti Rusų filologijos ir didaktikos katedra bei Rusų literatūros ir tarpkultūrinės komunikacijos katedra. Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete rusų kalbos mokytojus rengia Rusų filologijos ir tarpkultūrinės komunikacijos katedra.
ŽINIASKLAIDA. Lietuvoje tautinių mažumų bendruomenėms, taip pat ir rusų bendruomenei, sudarytos sąlygos naudotis žiniasklaida gimtąja kalba. Šalyje platinami Rusijos ir kitų šalių periodiniai leidiniai rusų kalba, leidžiama daugiau negu 12 įvairaus pobūdžio laikraščių: „Ekspress-nedelia“, „Obzor“, „Pensioner“, „Litovskij kurier“, „Domašnij doktor v Litve“, „Naša kuchnia v Litve“, „Klaipeda“, „Sugardas“, „Vesti Šalči“, „Sekrety iscelenija“, „Kuchonka“, „Žeimenos krantai“, žurnalai „Vestnik“, laikraščiai lietuvių ir rusų kalba „Švenčionių kraštas“ („Švenčionskij kraj“), „V každij dom“. LRT televizija ir radijas transliuoja publicistines ir žinių laidas rusų kalba: „Rusų gatvė“, „Dabar pasaulyje“, „Žinios. Ukraina“ (naujienos iš Ukrainos) ir radijo informacinę laidą, kurios klausytis galima kasdien, pusę penkių vakaro. LRT transliuoja vokiečių kanalo „Deutsche Welle“ rusų kalba rengiamas žinias. Kas antrą šeštadienį 10 val. per LRT Kultūrą transliuojama šviečiamoji religinė laida apie stačiatikių istoriją, tradicijas bei kultūrą „Krikščionio žodis“. Galima klausytis „Russkoje radijo Baltija“, rusų radijo stoties, transliuojančios naujienas, muziką (www.rusradio.lt); „Raduga“, rusų radijo stoties, transliuojančios populiarias naujienas, šanson muziką (www.raduga.lt). Nuo 2008 m. informacija rusų kalba viešinama internetiniame naujienų portale ru.delfi.lt. Internetines versijas turi savaitraščiai rusų kalba (www.nedelia.lt, www.obzor.lt, www.kurier.lt), veikia kitos internetinės žiniasklaidos priemonės rusų kalba.
ATMINTINOS DIENOS. Birželio 6 d. Lietuvos rusai mini poeto Aleksandro Puškino gimimo dieną, o birželio 12 d. švenčia Rusijos dieną.
RELIGIJA. Be visuomeninių organizacijų veiklos, svarbi ir dvasinio kultūrinio gyvenimo sritį sudaro rusų religinių bendruomenių veikla. Pagal religinę priklausomybę dauguma rusų yra stačiatikiai (ortodoksai) ir sentikiai. Stačiatikiams (ortodoksams) save priskyrė 125,2 tūkst. (4,1 proc.), o sentikiams – 23,3 tūkst. (0,8 proc.) Lietuvos gyventojų. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė tikintiesiems sugrąžino jiems priklausiusį turtą, maldos namus. Kasmet remiamos religinės bendruomenės. Aktyviai Lietuvoje veikia apie 41 stačiatikių ortodoksų ir 58 sentikių religinės bendruomenės. Vilniuje veikia rusų stačiatikių vyrų ir moterų vienuolynai, religinės visuomeninės organizacijos, leidžiama religinė spauda ir literatūra.
Stačiatikiai ir sentikiai šv. Kalėdas, Verbų sekmadienį, šv. Velykas ir kitas religines šventes švenčia pagal Julijaus kalendorių. Sulaukę šv. Velykų, stačiatikiai renkasi prie stalo, ant kurio anksti rytą, Kristui prisikėlus, dedamas pašventintas maistas – kiaušiniai, kurie turi būti kuo raudonesni, nes simbolizuoja Kristaus kraują; saldumynai ir pagrindinis Velykų patiekalas – pascha, kuri gaminama iš varškės, grietinėlės, cukraus, kiaušinių, džiovintų uogų ir riešutų. Velykinį stalą visada puošia mielinis pyragas – kulič, kuris turi būti visuomet aukštas ir apvalios formos. Jo viršus padengiamas glaistu arba cukraus pudra.
PATIEKALAI. Rusų virtuvei būdinga kepinių įvairovė: pyragai ir pyragėliai, riestainiai, sausainiai, miltiniai blynai ir kt. Iš prėskos tešlos kepami blyniniai pyragai, virtinukai, blyneliai. Nacionalinėje rusų virtuvėje labai mėgstama arbata. Rusijoje arbatos gėrimas išsivystė į atskirą kultūrą, kurioje naudojami specifiniai indai, kaip, pavyzdžiui, samovaras. Arbata geriama saldinta, kartais į ją dedama uogienė. Anksčiau buvo paplitęs paprotys arbatą iš puodelio pilti į lėkštelę ir siurbčioti iš jos.
