2011 m. Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai. Gausiausios totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos raj.

ISTORINĖS SĄSAJOS. Lietuvos totoriai – išeiviai iš Aukso ordos, Krymo chanato palikuonys. Jų įsikūrimas Lietuvoje siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kuris XIV a. pab. pakvietė ir Trakų bei Vilniaus apylinkėse įkurdino kelis šimtus kilmingų totorių šeimų. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba, sargyba. Totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu su juo dalyvavo Žalgirio mūšyje. Dėl karinės tarnybos jie buvo atleisti nuo mokesčių, jiems buvo skiriama žemė, dvarai. Totoriai tarnavo LDK kariuomenėje, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos kariniuose žygiuose, T. Kosčiuškos bei 1831 m. ir 1864 m. sukilimuose, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Vienas iš tarpukario Lietuvos kariuomenės kūrėjų – pulkininkas Chaleckis – totorius.

RELIGIJA. Dauguma Lietuvoje gyvenančių totorių yra musulmonai sunitai. 1998 m. atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Totorių maldos namai – mečetės – veikia Nemėžyje ir Keturiasdešimties totorių kaime (Vilniaus raj.), Raižiuose (Alytaus raj) ir Kaune.

PATIEKALAI. Lietuvos totoriai išlaikė savitą kulinarinį paveldą. Bene žinomiausi tradiciniai totorių patiekalai – šimtalapis, ir lietuvių pamėgtas pyragas, koldūnai – kundum, moliūgų pyragas su mėsa, apeiginiai apvalūs paplotėliai – džaima, chalva ir kiti.