Plakato, skirto Aloizos Paškevič-Kairienės (Ciotkos) jubiliejiniams metams, fragmentas © Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijos muziejus

Aloiza Paškevič-Kairienė (1876−1916) – baltarusių poetė (Ciotka, liet. Teta), baltarusių tautinio atgimimo veikėja. Dvarininkaitė mokslus pradėjo Vilniuje,  privačioje mergaičių gimnazijoje, vėliau mokėsi pedagogikos Peterburge, Krokuvos universitete studijavo literatūrą, o Lvove − filosofiją. Pirmuosius eilėraščius Ciotkos slapyvardžiu parašė pačioje XX a. pradžioje, bendradarbiavo Vilniaus baltarusių spaudoje. Jos socialinį teisingumą ir tautinius baltarusių jausmus deklaravusios eilės ir apsakymai buvo publikuojami laikraščiuose „Naše slovo“ ir „Naša niva“.  Rašytoja artimai bendravo ne tik su baltarusių, bet ir su lietuvių bei rusų vietos inteligentais, menininkais. Tarp jos bičiulių buvo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, poetas Janka Kupala, Jono Biliūno šeima. Manoma, kad pastaroji padėjo Aloizai įsikurti ir rasti darbą Vilniuje. Jos visuomeninę ir kultūrinę veiklą, bendradarbiavimą su lietuviais skatino ir meilė  vyrui − inžinieriui, politikui, valstybės veikėjui ir Vasario 16-osios akto signatarui Steponui Kairiui (1879−1964). Mirė jauna nuo šiltinės, kuria užsikrėtė slaugydama ligonius Pirmojo pasaulinio karo metais.