2011 m., kaip rodo surašymo duomenys, Lietuvoje gyveno 314 estų. Dauguma estų Lietuvoje apsigyveno susituokę su Lietuvos gyventojais. Dažniausiai jie įsikurdavo didmiesčiuose. Keletas vyresnės kartos estų į Lietuvą atvyko gyventi, kai sovietmečiu parvažiavę iš tremties neturėjo teisės grįžti į Estiją. Iš tokių paminėtina šiaulietė Aili Erlemann, kuri į estų kalbą išvertė Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena nemažai verslininkų iš Estijos. Jie čia gyvena laikinai, todėl tik nedaugelis aktyviai dalyvauja estų bendruomenių veikloje.
ISTORINĖS SĄSAJOS. 2006 m. Vilniuje, ant Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto sienos, atidengta paminklinė lenta estų generolui, Estijos vyriausiajam kariuomenės vadui Johanui Laidoneriui. Šiame pastate veikė Vilniaus pėstininkų junkerių karo mokykla, kurioje 1902–1905 m. mokėsi J. Laidoneris. Vilniuje generolas įgijo pirmąsias karo mokslų žinias bei sutiko būsimą žmoną, vietinę lenkų kilmės bajoraitę.
Sovietmečiu daug estų jaunimo važiavo mokytis į Vilniaus ir Kauno universitetus, nes Estijoje nebuvo specialybių, kurias siūlė Lietuvos aukštosios mokyklos. Lietuviai taip pat vykdavo studijuoti į Talino, Tartu universitetus. Populiarios tarp lietuvių buvo meninio metalo specialybė Talino dailės institute, sporto medicinos specialybė Tartu universitete. Tai lyg tradicijų tąsa, kai daug žinomų lietuvių caro laikais vykdavo mokytis į Tartu universitetą.
VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. Estų kultūrą ir tradicijas aktyviai palaiko Lietuvoje veikiančios estų draugijos. 1928 m. Kaune įkurta pirmoji estų draugija, gyvavusi iki 1940 metų. O 1988 m. įregistruota Lietuvos estų draugija, jungianti apie 80 asmenų. Jos pirmininkės pareigas 1988–1990 m. ėjo Valvi Strikaitienė. Estų draugija aktyviai veikė, keldama tautinių mažumų klausimą.
Nuo 1990 m. Lietuvos estų draugijos pirmininkės pareigas eina Liia Urman. Draugija siekia išsaugoti estišką tapatumą, pristatyti Estijos kultūrą, kartu švęsti Estijos nacionalines šventes. Draugija rūpinasi išlaikyti gimtąją kalbą. Dažnai draugijos pakviesti Lietuvoje svečiuojasi Estijos mokslo, kultūros, meno atstovai. Estai visada tolerantiški lietuviams, kaip ir lietuviai dėmesingi estams. Daugelį metų gyvendami Lietuvoje, estai lengvai integravosi ir įsitraukė į šalies gyvenimą, išmoko lietuvių kalbą, susipažino su vietiniais papročiais, perėmė daug tradicijų, dirbo Lietuvos labui.
Kaip yra sakiusi diplomatė Valvi Strikaitienė, „čia gyvenusių estų atmintyje išliko nepakartojamas atgimimo laikas, kai Lietuvoje, kaip ir Estijoje bei Latvijoje, atgimė tautos laisvės ir Nepriklausomybės siekis“. Laikotarpį nuo 1988 iki 1991 m. diplomatė vadina „iškeltų vėliavų metais“, nes visuose mitinguose už laisvę ir Nepriklausomybę tarp Lietuvos Trispalvių plazdėjo Estijos ir Latvijos vėliavos. Estai stovėjo Baltijos kelyje, buvo vieningi per tragiškus 1991 m. sausio 13 d. įvykius. Minint Lietuvos estų bendruomenės 25-ąsias metines, Kultūros ministerija apdovanojo draugijos pirmininkę Liia Urman. Apdovanotos ir draugijos aktyvios narės Ulle Damasickienė ir Pille Veljataga.
ŠVIETIMAS. 2012 m. ėmė aktyviau veikti estų sekmadieninė mokykla, kurioje 10-14 mokinių moko Jane Kukk, Estijos ambasadoriaus Vilniuje Tomo Kukko žmona. Kartą per metus Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje laikomos pamaldos estų kalba.
PATIEKALAI. Nacionalinis estų patiekalas – troškinti rauginti kopūstai su kiauliena ir perlinėmis kruopomis. Desertui siūloma leivasupp – juodos duonos sriuba su razinomis, vaisiais ir plakta grietinėle.
