Lietuvoje gyvena apie 240 karaimų tautybės žmonių, daugiausia jų įsikūrę Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje.
ISTORINĖS SĄSAJOS. Karaimai Lietuvoje gyvena daugiau kaip 600 metų, tai yra viena iš pirmųjų istorinės Lietuvos etninių bendruomenių. 1397–1398 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Krymo atkėlė ir Trakuose įkurdino kelis šimtus karaimų šeimų. Vėliau karaimų gyvenvietės kūrėsi Lietuvos šiaurėje, svarbiuose valstybės pasienio regionuose – Biržuose, Upytėje, Naujamiestyje, Panevėžyje ir kt. Lietuvos karaimai priklausė kariškių ir civilių luomams. Teisinę karaimų bendruomenės – džymat – padėtį nustatė valdovų privilegijos. Viena iš jų, Kazimiero Jogailaičio 1441 m. privilegija, garantavo karaimų bendruomenei savivaldą, kuria jie naudojosi iki pat XVIII a. pabaigos.
Nors ir negausioje karaimų bendruomenėje buvo nemažai išsilavinusių žmonių, ėjusių svarbias pareigas valstybės tarnyboje, valdovų dvaruose, taip pat kūrybinės bei mokslinės srities iškilių asmenybių.
VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. Per šimtmečius karaimų bendruomenės gyvenimas koncentravosi Trakuose, kurie tebėra Lietuvos karaimų administracinis ir dvasinis centras – karaimų Meka. Čia 1989 m. surengtas pirmasis tarptautinis karaimų suvažiavimas, kuriame dalyvavo per 500 karaimų iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, karaimai 1988 m., vieni iš pirmųjų, susibūrė į visuomeninę organizaciją – Lietuvos karaimų kultūros bendriją. Bendrija aktyvią veiklą, skirtą išsaugoti ir puoselėti karaimų etinį ir kultūrinį savitumą, vykdo iki šiol. Vilniuje veikia karaimų religinė bendruomenė. Jai, kaip nuo XIV a. Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėjai, juridinis statusas suteiktas 1992 metais. Lietuvos karaimų religinė bendruomenė yra viena iš valstybės pripažintų 9 tradicinių religinių bendruomenių. Veikia karaimų vaikų ir jaunimo šokių ansambliai „Sanduhač“ („Lakštingala“) ir „Birlik“ („Vienybė“), kurių dėka tiesioginį ryšį su gimtuoju paveldu kuria jaunoji Lietuvos karaimų karta.
ŠVIETIMAS. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, sustiprėjo domėjimasis karaimų kalba, išaugo poreikis jos mokytis. 1990 m. išleistas praktinis karaimų kalbos (Trakų dialekto) pradžiamokslis „Mien karajče ürianiam“ („Aš mokausi karaimiškai“), vėliau – žodynai, pasikalbėjimų knygelės. Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvoje karaimų vaikai ir jaunimas turi galimybę mokytis gimtosios kalbos karaimų sekmadieninėje mokykloje. Kasmet Trakuose organizuojamos karaimų kalbos ir kultūros vasaros mokyklos, į kurias susirenka vaikai ir suaugusieji iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos. Mokyklos auklėtiniai dalyvauja sekmadieninių mokyklų festivaliuose.
KALBA. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų Vakarų kipčiakų grupei. Iki šiol išsaugota ir Lietuvos karaimų tebevartojama, karaimų kalba įrašyta į UNESCO pasaulio nykstančių kalbų sąrašą. Rašytinių karaimų kalbos paminklų nėra daug. Viena iš literatūrinio palikimo dalių yra autorinė pasaulietinė poezija, kurios nedidelė dalis užfiksuota tarpukariu Vilniuje leistoje karaimų spaudoje. Senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, siekiantys net XVI a., paskelbti 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary“ („Karaimų dainos“).
RELIGIJA. Karaimų tikėjimas – karaizmas. Meldžiamasi kenesose, turinčiose šventovės reikšmę. Pirmoji kenesa Trakuose pastatyta Vytauto laikais (ji neišliko). Karaimų religinė tradicija, sovietmečiu itin ribota, nutrūkusi nebuvo – šventės ir apeigos rengtos slaptai, o Trakų kenesa buvo vienintelė Europoje veikianti karaimų šventovė.
PATIEKALAI. Karaimiškos virtuvės pagrindas yra mėsos ir tešlos patiekalai. Bene labiausiai išpopuliarintas ir po visą Lietuvą paplitęs karaimų patiekalas yra kibinai.
