Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2011 m. šalyje gyveno 200 317 lenkų. Didžiausia lenkų tautybės gyventojų dalis gyvena Šalčininkų (77,8 proc.), Vilniaus (52,1 proc.), Trakų (30,1 proc.) ir Švenčionių (26 proc.) rajonų savivaldybėse. 2016 m. pradžioje, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno 162 344 lenkai.
ISTORINĖS SĄSAJOS. Lenkų istorija Lietuvoje siekia šalies valstybingumo ištakas. XIV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino siųstas prašymas atvykti lenkų kalbą mokančius pranciškonus rodo, kad tuomet Lietuvoje gyvenančių lenkų skaičius buvo ženklus. Po 1387 m. krikšto įsitvirtinant Katalikų bažnyčiai, atsirado lenkų dvasininkų, bajorų, pirklių ir miestiečių. Ilgainiui Vilniuje susidarė lenkų bendruomenė.
XVI a. viduryje išeiviai iš Lenkijos, ypač iš Mazovijos, tapo viena iš pirmųjų istorinių tautinių mažumų Lietuvoje. Jie atliko svarbų vaidmenį skleidžiant vakarietišką ir lenkišką kultūrą. Vilniaus universitete studentų daugumą sudarė lietuviai ir lenkai, dirbo nemažai lenkų kilmės dėstytojų. Tarp jų – pasaulinio garso poetas, oratorystės meną ir poetiką dėstęs jėzuitas iš Lenkijos Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Maciej Kazimierz Sarbiewski). Vilniuje išspausdintas jo lyrikos rinkinys „Keturios lyrikos knygos“ apie 40 kartų buvo išleistas įvairiose Europos šalyse – tai analogų neturintis atvejis. Nuo 1816 m. universitete buvo dėstoma lenkų kalba ir tik disertacijos buvo rašomos lotyniškai. Nuo 1831 m. pradėta rusifikavimo politika. Valdžios įstaigose ir mokyklose įvesta rusų kalba, uždarytas Vilniaus universitetas, kultūros įstaigos, silpninama katalikų bažnyčia. Tokie veiksmai sulaukė lietuvių ir lenkų pasipriešinimo. Lietuviai kartu su lenkais kovėsi prieš carinę Rusiją, okupavusią Lietuvos teritorijas, per 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus, siekdami atkurti istorinę valstybę. Nors 1855 m. Žemaitijos bajorai savo seimelyje Kaune prašė carą grąžinti lenkų kalbą, 1864–1904 m. Lietuvoje galiojo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius ir Vilniaus kraštas tapo Lenkijos valstybės dalimi, kur pradėjo keltis lenkų tautybės gyventojai iš likusios Lietuvos teritorijos ir Lenkijos. Garsūs lenkų profesoriai atvažiavo dirbti į Vilniaus universitetą. Veikė lenkų draugijos. Lietuvos lenkai įgijo nemažai intelektualinių pajėgų.
1919 m. vasario 10 d. Kaune, Maironio gatvėje, duris atvėrė lenkų gimnazija. Didėjant moksleivių skaičiui, 1927 m. pradėtos naujo gimnazijos pastato statybos pagal architekto Edmundo Fryko projektą. 1929 m. gimnazijai buvo suteiktas Adomo Mickevičiaus vardas. Tai buvo lenkų tautinės mažumos traukos centras, kuriame vyko įvairūs renginiai. Gimnazija turėjo savo futbolo klubą. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvos Respubliką, gimnazija buvo uždaryta, o į jos pastatus perkelta Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija. Lenkų bendruomenės kultūrinę ir politinę veiklą tarpukariu geriausiai atspindi knygų ir periodikos leidyba. Ja daugiausiai rūpinosi lenkų nacionalinės mažumos kultūrinės, politinės, jaunimo ir kitos organizacijos. Kaune veikė periodinių leidinių redakcijos, lenkų spaudos bendrovė „Omega“, kurią įkūrė lenkų Informacijos biuras ir lenkų spaustuvė „Prima“. Pastarosios įmonės buvo knygų lenkų kalba Kaune leidybinis centras. Be knygų buvo leidžiami kalendoriai, kurie sudarė didžiausią periodikos dalį. Kaune taip pat buvo išleistas į lenkų kalbą išverstas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvos žemdirbių sąjungos programa ir statutas, Darbo žmonių sąjungos statutas, akcinės bendrovės „Dompol“, susikūrusios 1927 m. lenkų gimnazijai statyti, statutas. Lenkų žurnalo „Głos młodych“ („Jaunųjų balsas“) redakcija išleido apysaką vaikams. Taip pat veikė savaitraščio „Chata Rodzinna“ („Gimtoji pirkia“) redakcija. Vėliau joje įsikūrė lenkų akademinio jaunimo žurnalo „Iskry“ redakcija. Pirmajame lenkų suvažiavime Kaune 1923 m. nutarta įsteigti Lenkų kultūros ir švietimo draugiją „Pochodnia“ („Deglas“), kuri turėjo suvienyti visas lenkų švietimo ir kultūros organizacijas, veikiančias Lietuvoje, rūpintis lenkiškų mokyklų ir spaudos išsaugojimu.
1939 m. lenkai sudarė antrą didžiausią gyventojų grupę – po lietuvių. Po karo lenkų padėtis pasikeitė: daugiau nei 80 proc. lenkų inteligentijos, turtingesnių miestiečių ir ūkininkų išvažiavo iš Vilniaus ir Vilniaus krašto, kitų Lietuvos vietų į Lenkiją arba buvo išvežti į lagerius. Lietuvą paliko apie 200 tūkst. lenkų. Sovietinės okupacijos metais Lietuvos lenkų, kaip ir kitų tautybių gyventojų, padėtis buvo kontroliuojama: trukdoma palaikyti ryšį su Lenkijoje gyvenančiais giminaičiais ir pažįstamais, skaityti Lenkijoje leidžiamą spaudą.
Rusifikacijos politika darė žalingą poveikį visų tautybių Lietuvos gyventojams, jų kultūrai, o ypač kalbai, juolab kad Vilniuje ir Vilniaus krašte tai nebuvo sunku padaryti. Pietryčių Lietuvoje žmonių daugumą sudarė lenkų tautybės valstiečiai ir darbininkai, kalbėję vietine lenkų tarme, todėl perėjimas prie rusų kalbos jiems buvo natūralus ir paprastas. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, rusų kalbą savo gimtąja kalba laikė apie 60 proc. lenkų. Daugelis lenkų šeimų vaikus leido į mokyklas rusų mokomąja kalba. 2010 m. Tartu universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad bendraudami su draugais ar viešumoje su žmonėmis 29 proc. Lietuvos lenkų vartoja rusų kalbą. Nepaisant suvaržymų ir represijų, Lietuvoje lenkų tautinė mažuma turėjo daugiau galimybių išlaikyti tautinę tapatybę nei kitose okupuotose šalyse. Buvo leidžiama periodinė spauda, transliuojamos radijo laidos, veikė mokyklos lenkų mokomąja kalba. Okupuotoje Lietuvoje buvo vykdoma savo tikslų turėjusi Kremliaus politika, sudariusi palankias sąlygas vystyti lenkų švietimą, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Prasidėjus Atgimimui, žymi lenkų tautinės mažumos dalis aktyviai rėmė Lietuvos Nepriklausomybės siekius. Visuose po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įvykusiuose rinkimuose lenkų tautinė mažuma turėjo savo atstovus. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas V. Tomaševskis tapo vieninteliu Lietuvos tautinių mažumų atstovu Europos Parlamente.
VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau kaip 50 Lietuvos lenkų nevyriausybinių organizacijų, kultūros, švietimo, labdaros, profesinę ir kitokią veiklą vykdančių asociacijų. Šių organizacijų veiklos spektras platus: dainų ir šokių ansambliai, chorai, teatrai, gidų, veteranų ir kiti klubai, trečiojo amžiaus universitetas. Nevyriausybinės organizacijos apima įvairias amžiaus grupes ir profesijas: rašytojus, žurnalistus, verslininkus, medikus, teisininkus.
Tradiciniais tapo Vilniaus krašto lenkų dainų festivalis „Kwiaty Polskie“, Stanislavo Moniuškos vaikų ir jaunimo tarptautinis muzikinis festivalis, festivalis „Pieśń znad Wilii“, Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz szkolna“ mokyklinių teatrų festivalis. Vyksta Lietuvos lenkų poezijos dienos „Maj nad Wilią“, kiti lenkų meno festivaliai, kuriuose dalyvauja saviveiklos kolektyvai ir profesionalūs lenkų menininkai.
KULTŪRA. Pokario metais lenkai savo etninę kultūrą palaikė dalyvaudami meno saviveikloje. 1955 m. buvo įkurtas žymus lenkų dainų ir šokių ansamblis „Wilia“. 1960 m. įsteigta Vilniaus lenkų teatro studija, o po trejų metų – Vilniaus lenkų teatras, galintis pasigirti 50 premjerų, daugiau kaip 3 tūkst. spektaklių. Teatras vienijo Vilniaus lenkų inteligentiją. Buvo įkurtas ir tebeveikia Lenkų teatro meno klubas bei daugybė mokyklinių teatrų. Pradėti steigti mokykliniai vaikų liaudies dainų ir šokių ansambliai. Po Atgimimo įsikūrė keletas bažnytinių chorų, taip pat apie 30 naujų lenkų saviveiklinių meno kolektyvų: dainų ir šokių, folkloro ansambliai, chorai, kapelos, estradiniai ansambliai, teatrai. Suklestėjo lenkų meno saviveiklos kūrybos tradicijos, reguliariai rengiami festivaliai, konkursai, kultūros dienos. Žymiausi saviveiklininkų kolektyvai yra šie: Vilniaus rajono liaudiškų šokių kolektyvas „Perła“, Rudaminos liaudies šokių ansamblis „Zgoda“, Trakų lenkų dainų ir šokių ansamblis „Troczanie“, Nemenčinės lenkų dainų ir šokių ansamblis „Wileńszczyzna“, lenkų vaikų ir šokių kolektyvas „Wilenka“. Minėti kolektyvai aktyviai koncertuoja Lietuvos ir užsienio šalių publikai, savo menine veikla prisidėdami prie tautinių santykių stiprinimo. Veikia privatūs knygynai, prekiaujantys ne tik lenkų periodine, grožine bei moksline literatūra, bet ir organizuojantys knygų pristatymus, susitikimus su lenkų literatais. Nuo 1998 m. Vilniuje veikia knygynas „Elephas“, duris atvėrė naujas knygynas Eišiškėse. Lenkų kultūros namuose yra įsikūręs Lietuvos lenkų sąjungos knygynas. 2015 m. atsirado pirmasis lenkų internetinis knygynas www.ewka.lt.
1993 m. buvo atidaryta privati lenkų meno galerija „Znad Wilii“, tapusi ne tik lenkų dailininkų parodų centru, bet ir reikšmingu lenkų kultūros židiniu. 2001 m. įsteigti Vilniaus lenkų kultūros namai. Tai viena iš didžiausių lenkų institucijų Lietuvoje. Pagrindinis šios institucijos tikslas – lenkų bendruomenės kultūrinio gyvenimo organizavimas: kultūrinis švietimas, lenkų literatūros ir meno propagavimas tarp Vilniaus krašto gyventojų, vietinės meninės ir kultūrinės veiklos rėmimas. Vilniaus lenkų kultūros namai taip pat siekia puoselėti regionines tradicijas, folklorą, perteikti jaunajai kartai lenkų tautos vertybes. Panašūs kultūros centrai veikia Eišiškėse ir Druskininkuose, o nuo 2015 m. vasario 17 d. – ir Švenčionėliuose. Susipažinti su Lietuvos lenkų kultūriniu ir istoriniu paveldu kviečia Vilniaus rajone, Nemenčinėje, įsikūręs Vilniaus krašto etnografijos muziejus ir Čekoniškėse veikianti verbų ir buities seklyčia. Lankytojai laukiami Adomo Mickevičiaus memorialiniame muziejuje Vilniuje, Česlovo Milošo kultūros centre Šeteniuose, Kėdainių rajone, kunigo Prelato Juzefo Obrembskio muziejuje Maišiagaloje. 2011 m. Vilniaus rajone, Bareikiškėse, duris atvėrė atnaujintas Vladislavo Sirokomlės muziejus, o Šalčininkų rajone, Tabariškių kaime – tautodailininkės Anos Krepštul muziejus. 2015 m. duris atvėrė renovuotas Balinskių giminės dvaras Jašiūnuose. Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (Michał Kleofas Ogiński) palikimas reikšmingas ne tik Lietuvos, Lenkijos ar Baltarusijos, bet ir visos Europos kultūrai. 2015 m. visoje Lietuvoje įvairiais renginiais buvo paminėtos M. K. Oginskio 250-osios gimimo metinės.
ŠVIETIMAS. Lietuvoje yra išleisti visi 1-12 klasėms skirti originalūs lenkų gimtosios kalbos vadovėliai, kuriuos sukūrė mokslininkai, dirbantys Lietuvos universitetuose, ir bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai, kurių dauguma yra lenkų tautinės bendruomenės atstovai. Šiuo metu leidžiami naujos kartos gimtosios lenkų kalbos vadovėliai. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1990–1991 m. m. Lietuvoje veikė 44 mokyklos lenkų mokomąja kalba. Iki 2009 m. lenkiškų mokyklų skaičius žymiai išaugo – nuo 44 iki 62 mokyklų. 2014–2015 m. m. buvo 54 mokyklos lenkų mokomąja kalba, iš jų – 19 gimnazijų. 2015–2016 m. m. pradžioje Lietuvoje veikė 51 mokykla lenkų mokomąja kalba, 24 mišrios mokyklos, kuriose mokėsi 11 416 moksleivių.
Dvylikoje savaitgalinių mokyklų vaikai mokosi gimtosios lenkų kalbos, istorijos ir kitų dalykų. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti ne tik vidurinį, bet ir aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą gimtąja kalba. 1993 m. Vilniaus universitete buvo įsteigtas Polonistikos centras, siūlantis studijuoti lenkų filologiją visiems norintiesiems, nepriklausomai nuo kalbos mokėjimo lygio ar tautybės. 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė Vilniuje atidaryti Balstogės universiteto filialą, kuriame galima įgyti ekonominį išsilavinimą, studijuoti informatiką. Nuo 2015 m. čia galima studijuoti ir Europos studijų programą. Iki šiol studijas Balstogės universiteto filiale baigė 473 studentai. Lietuvos edukologijos universitete veikia Lenkų kalbos, kultūros ir didaktikos centras, neseniai šventęs savo veiklos 55-metį. Centras rengia gimtosios lenkų kalbos ir literatūros mokytojus, dėsto lenkų kalbą kaip laisvai pasirenkamą dalyką kitų universiteto fakultetų studentams.
ŽINIASKLAIDA. Lietuvoje leidžiamas dienraštis „Kurier Wileński“, savaitraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“, mėnesiniai žurnalai „Magazyn Wileński“ ir „Soleczniki“. Lietuvos lenkų sąjungos savaitraštis „Nasza Gazeta“ nuo 2003 m. leidžiamas kaip savaitraščio „Tygodnik Wileńszczyzny“ priedas. Leidžiamas katalikiškas laikraštis „Spotkania“. Kas ketvirtį išleidžiamas naujas „Znad Wilii“ numeris. Aktuali informacija lenkų kalba viešinama internetiniuose tinklalapiuose, lenkų ir kitų tautinių bendruomenių aktualijos skelbiamos Tautinių bendrijų namų leidžiamame „Tautinių bendrijų biuletenyje“. Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir kitų Pietryčių Lietuvos rajonų savivaldybių tinklalapiuose oficiali informacija pateikiama valstybine ir tautinių mažumų kalbomis. Nuo 2015 m. veikia Užsienio reikalų ministerijos, o nuo 2016 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapiai lenkų kalba. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi galimybę laisvai gauti informaciją gimtąja kalba: skaityti internetinius portalus ir svetaines, žiūrėti televizijos programas, klausytis tiesiogiai iš Lenkijos transliuojamų radijo laidų. Lietuvoje laisvai platinama Lenkijoje ir kitose užsienio šalyse leidžiama spauda. LRT kultūros kanalas kartą per savaitę transliuoja vienintelę Lietuvoje informacinę publicistinę laidą „Vilniaus albumas“ lenkų kalba. 2015 m. debiutavo televizijos laida apie Pietryčių Lietuvą „Misija: Vilnija“. Tautinių bendrijų radijo programoje „Santara“ kalbama lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai ir ukrainietiškai. Laida lenkų kalba yra seniausia tautinių mažumų laida radijo eteryje. 1944 m. ji informavo Lietuvos gyventojus apie Antrojo pasaulinio karo veiksmus ir jų pabaigą. Nuo 1992 m. veikia lenkų radijo stotis „Znad Wilii“, lenkų kalba transliuojanti laidas visą parą. 2016 m. pradėjo veikti „Radio Wilno“. Veikia internetinė Vilniaus ir Vilniaus krašto enciklopedija „Wilnopedia“.
Vilniaus miesto savivaldybėje interesantai nuo 2015 m. liepos 31 d. aptarnaujami 4 kalbomis, tarp jų – ir lenkų.
ATMINTINOS DIENOS. Gyvendami vieni šalia kitų ir išpažindami tą patį katalikų tikėjimą, Lietuvos lenkai ir lietuviai visas religines šventes švenčia panašiai ir tuo pačiu metu. Panašiai švenčiamos ir šeimos šventės – vestuvės ir krikštynos.
Vilniaus kraštą sunku įsivaizduoti be spalvingų verbų. Pirmą kartą verbas aprašė lenkų etnografas Oskaras Kolbergas (Henryk Oskar Kolberg) 1866 metais. Vilniaus verbos – tai ant maždaug pusmetrio ilgio sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių rykštė, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu. Lenkai ne tik pina verbas, bet ir margina spalvingus margučius, be kurių neapsieina didžiausia pavasario šventė – Velykos.
KALBA. Lietuvos lenkus labiausiai identifikuoja jų neoficiali, nerašyta kalba, kai kurių vadinama „gwara wileńska“ arba „po wileńsku“, kuri šimtmečiais formavosi Pietryčių Lietuvos krašte ir lenkams yra artima. Vietinė lenkų tarmė egzistavo baltarusių ir lietuvių kalbų, palikusių joje daug pėdsakų, kaimynystėje. „Gwara wileńska“ labiau siejama su tarpukario lenkų kaimo kalba. Tuo tarpu „po wileńsku“ labiau siejamas su Vilniaus miesto gyventojų kalba, kuriai būdingi tik kai kurie regioniniai ypatumai. Kartais lenkai patys iš savęs pasijuokia, sakydami, kad, pritrūkę žodžių, ilgai nesusimąstydami įterpia kokį nors jiems tinkamesnį žodį iš kitos, jiems patogios lietuvių, rusų ar gudų kalbos. Nors ir šiek tiek ironizuodami, Lietuvos lenkai didžiuojasi šia unikalia ir labai įspūdinga kalba, kuriai būdingas dainingas balsių ir skardus priebalsių ł ir h tarimas, kitokia minkštųjų priebalsių ź, ś, ć, dź artikuliacija. Turtingas ir šmaikštus tarminis žodynas leidžia Lietuvos lenkams ir pasijuokti (chłopczuk, badzinia, dyłda, prynuka, bałbotać), ir įvardyti reikšmingus vietinei bendruomenei reiškinius (fest, tłoka, wchodziny). Literatūros dėka tam tikri tarminiai žodžiai (rojsty żagary) tapo bendro lenkų kultūrinio paveldo dalimis.
PATIEKALAI. Tradicinės lenkų virtuvės patiekalai gana sotūs ir kaloringi. Lenkiškos virtuvės tradicijos kūrėsi veikiamos vokiečių, prancūzų, žydų nacionalinių virtuvių.
